2018 m. vasario 1 d. amžinybėn išėjo ilgametė Švietimo skyriaus specialistė Ina Dainiūtė. Daugelis buvusių kolegų ją prisimena kaip reiklią, santūrią ir profesionalią specialistę. Gal tik artimiausi žmonės žinojo, kad savo giliausias emocijas ir mintis Ina patiki dienoraščiui, kad daug galbūt neišreikštų jausmų išsiliejo eilėraščių posmeliuose.

Jos giminaičių, bendražygių ir draugų pastangomis planuojama išleisti knygelę, kurioje sutilptų pažintas ir nepažintas šviesios atminties Inos pasaulis.

Prisimindami šią  Asmenybę, dalinamės keliais jos kūrybos eilėraščiais.

Užaugau aš

Užaugau aš,
Kur dainos skamba
Saulėtais vakarais,
Kur kviečio varpos brandžios
Linguoja pabariais.
Užaugau aš,
Kur svyra lino žiedas,
Nugirdytas rasa,
Kur dulkini vežimai rieda
Keliu greita risčia.
Bėgiojau aš
Laukais lengva, pakvipus
Ramune, dobilu rausvu.
Klausiaus žieduos parkritus
Linksmųjų vyturio dainų
Svajojau aš
Saulėlydy įbridus
Į skubančias Ventos bangas.
O iš lankų vėsa atskridus
Šiureno man kasas

***
Galiu tau būt
Bethoveno Eliza
Sunkioj vienatvės valandoj.
Galiu tau būt
Namai,
Pilni paguodos, šilumos.
Galiu tau būt
Dvasia tavoji nerami,
Kankinanti, skaudi.
Galiu tau būt...
O gal tu nieko niekada
Neimsi iš manęs?

***
Ar užgniaužus gėlą eisiu,
Ar po kojom ją visiems paskleisiu.
Nuo to niekas nesikeis.
Gal švelniau tik glostys,
Gal pikčiau tik teis.

***
Dėkoju, Dieve, Tau,
Kad visą dieną su manim buvai!
Kad taip gražiai pamokei
Ištarti gerą žodį sutiktam
Ir leidai pailsėt
Pavargusioms mintims.
Man buvo lengva eit
Su savo rūpesčių našta,
Nes iš Tavos kančios
Stiprybės pasisėmus
Ir aš jaučiuos tvirta

Atsisveikinimas

Ir viskas dings
Ištirps kaip baltas rūkas
Po ryto saule –
Ir liks tik
Skambanti erdvė
Ir mėlynas dangus,
Ir vyturys aukštybėje...
Kažkam kitam
Jau – nebe man.

Kultūros, paveldosaugos ir viešųjų ryšių skyriaus informacija
Nuotrauka iš asmeninio I. Dainiūtės archyvo